Vėlyvą gruodžio pradžios penktadienio popietę Kijevo kultūros centre „Ukrainos namai” susirinko gausus būrys žmonių, kad paminėtų parodos „Skovorodos pasaulis”, skirtos garbingam XVIII a. filosofui, laikomam šiuolaikinės ukrainiečių kultūros pradininku, atidarymą. Paroda pradėta rodyti tuo metu, kai Rusijos raketos numušė elektros tinklus, dėl ko sutriko elektros energijos tiekimas, o trumpos ir šaltos dienos tapo dar tamsesnės ir ledinės. Parodoje sumontuoti skydai, kurie šviečia tamsoje, net kai dingsta elektra, ir trimatė Skovorodynivkos kaimo Charkove, kur stovėjo Skovorodai skirtas muziejus, kol praėjusių metų gegužę jį sunaikino Rusijos apšaudymas, vizualizacija. Pagrindinis parodos eksponatas – išgelbėta scenos statula, kurios paviršius per bombardavimą buvo subjaurotas ir sužalotas, tačiau jos struktūra ir statumas per stebuklą liko nepaliesti.
Ukrainai kovojant su Rusijos kariuomene, jos žmonės energingai kovoja su kultūriniu puolimu, pasiryžę, kad jų menas, raštas ir kosmopolitiškas gyvenimas atlaikys puolimą. Rusijos prezidento Vladimiro Putino ginkluota invazija sulaukė netikėtai stipraus karinio pasipriešinimo. Tuo pat metu jo pastangos ištrinti savitą Ukrainos kultūrą išprovokavo griežtą atkirtį šalies istorijos, minties, meno ir kultūros vardu.
Ukrainos kultūros ištrynimas buvo V. Putino karo esmė, jo motyvacija ir pavergimo priemonė. Per televiziją transliuotame kreipimesi, kuriuo buvo pradėtas karas, V. Putinas neigė, kad Ukraina kada nors turėjo „tikrą valstybingumą”, ir tvirtino, kad ši šalis yra Rusijos „savos istorijos, kultūros, dvasinės erdvės” dalis. PEN America ir PEN Ukraine ataskaitoje „Ukrainos kultūros puolimas” („Ukrainian Culture Under Attack”) aprašoma, kaip šalies muziejai, bibliotekos, statulos ir ikonos ne tik atsidūrė kryžminėje ugnyje, bet ir buvo sąmoningai naikinamos. Bibliotekos ir spektaklių salės skendi griuvėsiuose. Muziejai buvo apiplėšti ir apnuoginti. Lapkričio viduryje buvo apgadinti arba nugriauti daugiau kaip 529 kultūros objektai.
Kova dėl kultūros – tai ne tik praeities turtų išsaugojimas, bet ir kova dėl dabarties ir ateities. Pagal 2014 m. Krymo ir kitų provincijų okupacijos vadovėlį naujai Rusijos pajėgų užgrobtose teritorijose iš bibliotekų išimamos knygos ukrainiečių kalba, atleidžiami mokytojai, o mokyklos verčiamos pradėti mokyti rusų kalba. Okupuotame Chersone buvo skubiai nužudytas orkestro vadovas, atsisakęs dalyvauti koncerte. Spalio pradžioje nukentėjusio Kijevo muziejaus direktorė Marjana Varčiuk PEN žurnalui sakė: „Naikinti mūsų kultūrą – tai viso to, ką daro rusai, tikslas. Kultūra ir kalba stiprina mūsų tautą, primena mums mūsų istoriją. Štai kodėl rusai apšaudo mūsų paminklus, muziejus ir mūsų istoriją. Štai su kuo jie kovoja.”
Atrodo, kad V. Putinas nesuprato, jog smūgis Ukrainos kultūrai gali paskatinti jos gyvybingumą, o ne karinį neapgalvojimą. Didelė dalis ukrainiečių tradiciškai kalbėjo rusiškai, tačiau dabar įnirtingai siekiama populiarinti ukrainiečių kalbą. Autoriai, kadaise leidę romanus ir eilėraščius rusų kalba, su pasididžiavimu pakeitė kalbinę pakraipą. Pusiau sugriautoje Černigovo miesto bibliotekoje šeštadienio rytais moterys renkasi pas mokytoją, kad išmoktų ukrainiečių kalbą, norėdamos įveikti impulsą grįžti prie rusų kalbos, kuri kadaise buvo jų gimtoji. Naujai priimti įstatymai reikalauja, kad visi rusiški leidiniai būtų verčiami. Spaudos kioskuose bent pusė leidinių turi būti ukrainiečių kalba.
Nors mieste nuolat nutrūksta elektros energijos tiekimas, Kijeve kas vakarą rengiami klasikinės muzikos spektakliai, tarp jų – „Traviatos” versija, kurios veiksmas vyksta karo metais. Koncertų salės ir teatrai išparduoti. Artimiausiomis savaitėmis bus atidaryta muziejaus paroda, skirta maistui, kuri įgauna dar didesnį aštrumą atsižvelgiant į tai, kad karas sukėlė grėsmę Ukrainos vaidmeniui pasauliniame grūdų tiekime. Autorių pokalbiai ir knygų renginiai vyksta bombų slėptuvėse. Garsiausio Ukrainos garsenybių virėjo Ivegeno Klopotenkos restoranas šeštadienio vakarais būna pilnas, o konditeriai gamina desertus, kurie atrodo kaip tankų barikados. Stilingos ukrainietės siuvinėtus valstietiškus drabužius ir babuškas paverčia madingais.
Bučoje, kurioje per šešias praėjusio pavasario rusų okupacijos savaites vyko masinės žudynės ir kankinimai, katedroje, kurios teritorija tapo masine kapaviete, dabar veikia fotografijų paroda, kurioje eksponuojami ant miesto bortelių ir šaligatvių paliktų kūnų atvaizdai. Netoliese esančiame plazminiame ekrane rodomi ambicingo architektūrinio memorialo, kurį gyventojai tikisi pastatyti šioje vietoje, brėžiniai.
Ukrainos kultūrinis pakilimas jaučiamas visame pasaulyje. Bostono vaizduojamųjų menų muziejuje netrukus bus surengta Ukrainos vaizduojamojo meno paroda. Ukrainiečių rašytojai yra mėgstami literatūros festivaliuose, o ukrainiečių poetai sako, kad dar niekada nebuvo taip lengva išleisti savo kūrinius vertimais.
Vaikų knygų rašytojo Volodymyro Vakulenkos laidotuvės tapo proga literatūriniam jėgos demonstravimui, kai rašytojai daugiau nei šešias valandas važiavo iš Kijevo, kad pabūtų kartu su jo šeima ir kaimynais. Vakulenką kovo mėnesį pagrobė rusai, o jo tapatybė buvo nustatyta lapkričio mėnesį, kai jo kūnas buvo rastas negilioje masinėje kapavietėje Charkove. Buvo rastas jo dienoraštis, kuriame jis aprašė savo kančias, o redaktoriai ir leidėjai stengiasi paskelbti jo ir kitų žmonių pasakojimus iš pirmų lūpų.
Šalies kultūrinį pakilimą iš dalies lemia vyriausybė, kuri supranta, kaip popkultūra, reklama, vaizdai ir socialinė žiniasklaida gali sutelkti žmones. Kariuomenės trumpieji vaizdo įrašai, kuriuose skamba muzika, padėjo sustiprinti tikėjimą šalies gynyba. Vietos mados namai patvirtino šūkį „Drąsa yra Ukrainos prekės ženklas”, kurį parduotuvių vitrinose puošia firminis dangaus mėlynumo ir ryškiai geltonos spalvos fonas. Prezidentui Volodymyrui Zelenskiui maldaujant ukrainiečius pasislėpti ir ištverti žiemą, kuri bus baisi, kultūrinis pasididžiavimas ir identitetas tampa gyvybiškai svarbūs.
Ukrainos kultūros kovotojai yra patriotiški, bet ne aklai. Rašytojai ir kino kūrėjai susitelkė, kad pasipriešintų V. Zelenskio vyriausybės bandymams užgrobti mylimą Kijevo kino archyvą. Režisieriai, kino kritikai ir judėjimo mėgėjai protestuoja prieš tai, kad Kultūros ministerija paskyrė vadovą, neturintį patirties kino sektoriuje.
Ukrainos kultūros kariai, kaip ir jos kariai, yra narsūs ir ryžtingi. Tačiau, kaip ir mūšio lauke, jų energiją ir drąsą reikės papildyti nuolatine pagalba, kad būtų išsaugotas kultūros turtas, už kurio išsaugojimą jie kovoja.
Ukrainos, kaip nepriklausomos demokratinės valstybės, likimas bus sprendžiamas mūšio lauke ir galbūt galiausiai prie derybų stalo. Tačiau jos, kaip gyvybingos ir klestinčios visuomenės, kelią lems knygos, menas, muzika, mintys, pasakojimai ir institucijos, kurios maitina ir padeda išgydyti apgultus, bet nepalūžusius žmones.
Suzanne Nossel, „PEN America” generalinė direktorė, neseniai grįžo iš Ukrainos, kur vadovavo amerikiečių rašytojų delegacijai, stebėjusiai kultūros infrastruktūros naikinimą.
