Dailininkas iš Lvovo į Čikagos ukrainiečių anklavo muziejų atvežė nuo Rusijos invazijos nukentėjusių jaunuolių darbų.
Ant šiuolaikinio meno muziejaus sienų Ukrainiečių kaime, Čikagos rajono ir kultūrinio anklavo rajone, kabo piešinys, vaizduojantis Mariupolio žlugimą – vieną kruviniausių Rusijos invazijos į Ukrainą mūšių. Ryškiai oranžinio dangaus flomasteriu nupiešti dūmai rūksta iš griūvančių pastatų, o virš galvų skraido rusų lėktuvai.
Dailininkas? Devynerių metų berniukas Romanas.
Toje pačioje galerijoje kabo septynmečio Iljos nutapytas mėlynai žalio tanko paveikslas. 10 metų Tarasas aliejinėmis pastelėmis nupiešė ginkluotą ukrainiečių kareivį, stovintį sargyboje žvaigždėto dangaus fone.
Šie darbai – tai Ukrainos vaikų, kurių daugelis buvo perkelti dėl karo ir pakviesti tapyti ligoninėse, vaikų namuose ir meno studijose Lvove, šalies vakaruose esančiame mieste, kuris tapo prieglobsčiu nuo išpuolių rytuose, parodos dalis.
Tarp į du lagaminus supakuotų ir į Čikagą nuskraidintų kūrinių – mažamečių vaikų piešiniai pirštais ir sudėtingi paauglių dailės studentų piešiniai. Dabar jie užpildo 1971 m. įkurto Ukrainos modernaus meno instituto, turinčio nuolatinę kolekciją su Aleksandro Archipenkos, Juleso Olickio ir Patricko Caulfieldo darbais, galeriją.
Praėjusį mėnesį nusileido abstrakcijai skirta paroda, o į viršų pakilo tokių menininkų kaip Romanas, Ilja ir Tarasas darbai.
„Jų meninės išraiškos jausmas yra tai, ką norėtų turėti kiekvienas suaugęs žmogus“, – sakė Christina Wyshnytzky, muziejaus kuratoriaus asistentė, neseniai popietę vaikščiodama po galeriją. Darbai pradėti kurti pirmosiomis karo dienomis per dailės pamokas, kurias vedė 45 metų Natalija Pavliuk, menininkė, dėstanti tapybą Lvovo politechnikos nacionaliniame universitete, ir jos dukra 21 metų Justyna Pavliuk, ten pat studijuojanti architektūrą ir dizainą.
„Pradėjome galvoti, ką galime padaryti, kad padėtume Ukrainai laimėti“, – ukrainiečių kalba kalbėjo Natalija Pavliuk, o jos dukra buvo vertėja. „Daugeliui žmonių reikia dėmesio ir meno terapijos, o mes žinome, kad esame geros specialistės.“
Su dažų, pastelių ir popieriaus atsargomis Pavliukai aplankė ligonines, našlaičių namus ir modulinius namus, įrengtus perkeltoms šeimoms. Daugelis vaikų pasirinko vaizduoti karo vaizdus – tankus, kareivius, lėktuvus, tačiau tie, kurie patyrė sunkiausias traumas, pasak jų, buvo linkę sutelkti dėmesį į lengvesnius vaizdus.
Lvovo vaikų ligoninėje aštuonmetė mergaitė iš Rytų Ukrainos vardu Marija nupiešė oranžiniais dryžiais margą katiną, sėdintį ant virtuvės stalo, prisiminė Justyna Pavliuk. Paklausta, ar turi brolių ir seserų, Marija atsakė, kad jos sesuo žuvo, kai autobusas, kuriuo ji važiavo iš sostinės Kijevo, buvo apšaudytas.
Per nemokamą užsiėmimą vienoje Lvovo meno galerijoje dešimtmetė mergaitė Veronika nupiešė save, apsirengusią rožinės ir oranžinės spalvos suknele, stovintį šalia draugo, pasakojo Pavliuks. Už figūrų Veronika nupiešė namą, kuriame, jos įsivaizdavimu, galėtų gyventi visi per karą žuvę jos draugai. Per rusų apšaudymą ji neteko piršto ir vienos akies regėjimo, pasakojo jie. Jos šeima buvo išžudyta.
„Sunku nepradėti verkti, kai dirbi su jais, – sakė Justyna Pavliuk, – bet jie ir toliau gyvena.“
Čikagoje esančiame meno muziejuje karas tapo pagrindine jos darbo tema.
Muziejus, įsikūręs šalia ukrainiečių banko ir priešais puošnią ukrainiečių bažnyčią, atvėrė vieną iš savo galerijų visiems, kurie norėjo kurti meną apie karą. Ji taip pat tapo savotišku informacijos centru žmonėms, norintiems padėti karo veiksmams, ir pabėgėliams, apsigyvenusiems šiame rajone, sakė muziejaus kuratorė Adrienne Kochman.
Pavliuksai apie savo kūrybą buvo paskelbę socialiniame tinkle „Facebook“, taip atkreipdami muziejaus valdybos narės Martos Farion, kuri yra tolima šeimos giminaitė, dėmesį. Ji padėjo jiems gauti stipendiją ir suorganizuoti kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas, kur jie taip pat eksponuoja vaikų darbus Ann Arbore (Mičigano valstija) ir meno akademijoje Arkanzase.
Daugelis Čikagos parodos, pavadintos „Karo vaikai“, darbų yra parduodami, o gautos lėšos skiriamos tolesniam jų darbui Ukrainoje, sakė Pavliuksai. Paroda veiks iki vasario 12 d.
„Kai kam tai tik „braižas“, – ukrainiečių kalba parašė Natalija Pavliuk įraše socialiniame tinkle „Facebook“. „Mums tai nuoširdžiausi ir puikiausi meno kūriniai“.
Wyshnytzky, kuratoriaus asistentė, mėgsta nagrinėti kūrinius kaip meno istorijos pamokoje.
Ketverių metų mergaitės iš Popasnos nutapytas paveikslas, vaizduojantis, kaip atrodo, gėlių kolekciją, Wyshnytzky primena Modernaus meno muziejuje kabantį Ernsto Ludwigo Kirchnerio darbą. Ji taip pat atkreipė dėmesį į „van Gogo stilių“, kuriuo nutapytas vaiko natiurmortas su saulėgrąžomis – Ukrainos nacionaline gėle ir solidarumo su šalimi simboliu.
„Jie išaukštinti, nes yra muziejaus aplinkoje, ir man atrodo, kad kalbėti apie meną bet kokiu kitu būdu yra meškos paslauga“, – sakė ji ir juokdamasi pridūrė: „Jūs matote, kaip tokie abstraktūs darbai Sotheby’s aukcionuose parduodami už milijonus.“
Parodoje eksponuojami Natalijos Pavliuk dailės studijos Lvove klientų darbai, taip pat tų, kurie dalyvavo nemokamose pamokose socialinių paslaugų centruose.
Dešimtmetė Anna studijoje nutapė Ukrainos kareivio vaiduoklį, stovintį lauke su mėlynai geltona vėliava. Dvylikametis Glibas, kario vaikas, nutapė savo šeimą, atlaikiusią Rusijos raketų ataką.
Studijoje besimokanti 15-metė dailės studentė Yaryna Kupybida sakė, kad ją sudomino virusinė nėščios moters, kuri buvo priversta bėgti iš Mariupolio gimdymo namų dėl Rusijos aviacijos smūgio, nuotrauka. Moteris buvo nufotografuota suvyniota į antklodę, kruvinu veidu.
Netoli Lvovo esančiame miestelyje gyvenanti Yaryna, pamačiusi nuotrauką internete, nupiešė moterį, nešančią į antklodę suvyniotą naujagimį. „Man tai buvo viltis, kad ši moteris turi ateitį“, – sakė ji.
Praėjus porai dienų po išpuolio, „The Associated Press“ pranešė, kad moters kūdikis sėkmingai gimė.
