Dalis 2022 m. laukinės kelionės buvo stebėjimas, kaip lotynų amerikiečių menas, kad ir kaip palaipsniui, vis dar tampa žinomas plačiajai visuomenei. Kartu su tuo atėjo ir pripažinimas, kokie svarbūs Amerikos menui ir apskritai šiuolaikinio meno istorijai buvo ir tebėra įvairių kartų lotynų amerikiečių menininkai.
Prieš metus pastebėjau, kad lotynų amerikiečių menas tapo labiau matomas nei bet kada anksčiau. Šis pagreitis išliko ir 2022 m. Žinoma, dar reikia daug nuveikti, nes lotynų amerikiečių menas vis dar apgailėtinai menkai pristatomas muziejuose, bienalėse ir galerijose, palyginti su bendra lotynų amerikiečių populiacija šioje šalyje.
Mes ir toliau gyvename itin baltajame ir vyriškame meno pasaulyje, kaip matyti iš naujausios Burnso Halperino ataskaitos, kurią šio mėnesio pradžioje paskelbė „Artnet News“. Jos autorės Chralotte Burns ir Julia Halperin įžangoje teigia: „Meno pasaulis mėgsta save laikyti progresyvių vertybių bastionu. Tačiau duomenys rodo, kad jo pažangos suvokimas gerokai prasilenkia su realybe.“ Ataskaitoje teigiama, kad, nepaisant to, jog muziejai save pristato kaip siekiančius sukurti teisingumą savo nuolatinėse kolekcijose, tik nedaugeliui iš jų tai pavyko.
Burnsas ir Halperinas išnagrinėjo 31 JAV meno muziejaus įsigijimo praktiką, daugiausiai dėmesio skirdami moterims atstovaujantiems menininkams, juodaodžiams amerikiečiams menininkams ir juodaodėms amerikietėms menininkėms. Pažymėtina, kad, kaip rodo nerimą kelianti tendencija, būdingesnė visam meno pasauliui apskritai, į duomenų rinkinį nebuvo įtraukti lotynų ir afroamerikiečių kilmės menininkai, taip pat Azijos ar vietiniai menininkai ir apskritai spalvotosios moterys. Galbūt duomenys apie šiuos įsigijimus vis dar tokie menki, kad jie buvo nereikšmingi. Ataskaitoje apie tai nepranešama, todėl nežinome.
Viena įdomi smulkmena, kuri buvo įtraukta į ataskaitą lydintį straipsnį, buvo pateikta Niujorke įsikūrusio Dia Art Foundation direktorės Džesikos Morgan (Jessica Morgan) dėka. Morgan aprašė, kad nuo tada, kai ji prieš aštuonerius metus pradėjo vadovauti Dia fondui, organizacija stengėsi įvairinti savo kolekcijas; kai Morgan pradėjo dirbti Dia fonde, fondas turėjo tik vieno spalvotojo menininko – On Kawara – kūrinių. Per pastaruosius dvejus metus juodaodžiai amerikiečių menininkai sudaro 73 proc. visų Dia įsigytų kūrinių, o 2008-2020 m. jų buvo tik 1,4 proc.
Šokiruojantis buvo Morgano pripažinimas, kad „Dia“ nepastebi lotynų amerikiečių meno: „Dia“ turi nueiti ilgą kelią. Atsižvelgiant į tai, kad Niujorko valstijos 2020 m. gyventojų surašymo duomenimis, beveik 20 proc. gyventojų yra lotynų amerikiečiai, lotynų amerikiečiai arba lotynų amerikiečiai, tai yra didžiulė mūsų kolekcijos praleidimo sritis, kurią planuojame spręsti ateinančiais metais.“ Tai greičiausiai pirmas tokio pobūdžio Niujorke įsikūrusios pagrindinės baltųjų meno institucijos direktoriaus prisipažinimas. Dėl to esu optimistiškai nusiteikęs dėl to, ką kiti muziejų vadovai, tokie kaip Morganas, darys ateityje, kad praplėstų kanoną ir kovotų su dešimtmečius trukusiu lotynų amerikiečių menininkų ištrynimu.
